- storima
- storimà sf. (3a) 1. NdŽ, DūnŽ vieta, kur ko storai pridėta: Išvartyk gerai stórimas, kad lig vakaro išdžiūtų šienas Užv. 2. storoji dalis: Rąstą parpjovė par pačią stórimą Užv. Adita apsisto[ja] vyrams ant stórima (siūlo pampučio) KlvrŽ. Atlupau stórimas, i paliko viena skūra Šts.
Dictionary of the Lithuanian Language.
